header image

Kultūra

Veisiejų kraštas dosniai apdovanotas miškais, ežerais, ežerėliais ir upeliais, kalvelėmis, smėlėta, nederlinga žemele ir nuoširdžiais žmonėmis, nuo seno gyvenusiais santarvėje su gamta.

Dzūkų buitis savita ir nulemta istorinių laikotarpių. Tradicinis kalendorius, persipindamas su katalikišku liturginiu kalendoriumi, suka švenčių ratą, kurios turėdamos archajišką pradą pamažu įgauna kultūrinių naujovių bruožų. Liturginėms apeigoms tikinčiuosius kviečia Veisiejų Šv. Jurgio parapija. Švenčiant titulinius Šv. Jurgio, Kristaus Atsimainymo atlaidus, per keletą amžių išsaugotos ir šių dienų kartai perduotos žvakių nešimo, aukojimo prie Atsimainymo altoriaus, įžadų, prašant dvasinės ir fizinės sveikatos, apeigos. Parapijoje vyksta Švento Mato atlaidai. Šlavantų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijoje – Viešpaties Apreiškimo ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos parapijoje – Šv. Juozapo, Šv. Antano Paduviečio ir Švč. M. Marijos Gimimo atlaidai. Šiuose kraštuose didžiažemių ūkininkų negyveno, bet dzūkai visada mokėjo ir moka duoną užsidirbti savo rankomis, šventomis nuo žegnonės, naminės duonos raikymo, audimų raštų vingiavimo, šventos žemės arimo ir lytėjimo. Visais laikais maisto, ir net uždarbio, prasimanydavo miške, rinkdami uogas, grybus, vaistinius augalus ir ežeruose gaudydami žuvį. Karšto būdo, linksmi, dainingi dzūkai kitų simpatijas užkariauja paprastumu, nuoširdumu, atvirumu, svetingumu ir dosnumu. Tarmė turtinga šnektų, kurios prilygsta dzūkiškos vienbalsės giesmės skambesiui. Dzūkų giesmės, dainos, raudos rūpesčio pilnos, švelnios, kiek liūdnokos, išlaikiusios nemažai archajiškų ypatybių. Išlikę vietovardžiai, vandenvardžiai, pavardės, pravardės (Veisiejai, Leipalingis, Stabingis, Azagis, Teirus, Seira ir kt.) rodo, kad seniau šiose žemėse gyventa garbingos jotvingių genties.

Rašytiniuose šaltiniuose Veisės žemės minimos dar karaliaus Mindaugo laikais. Dotacijos akte 1257 metais pusė Dainavos krašto, kartu ir Veisiejų (Veise) sritis, buvo perleista Livonijos ordinui (Kašelionis B., p. 254). Veisės kraštas vakarinių baltų buvo apgyventas žymiai anksčiau ir priklausė garbingai jotvingių genčiai. Veisiejai sutapatinami su 13 ar 14 sūduvių (jotvingių) valsčių (Kviklys B., p. 504). Istorikas Jonas Duglošas teigia, kad jotvingiai buvę labai karingi ir dažnai stodavę į nelygias kovas. Dar XIII amžiaus pabaigoje kryžiuočiams daugumą jų išnaikinus, likusiems išsikėlus svetur, dviems šimtmečiams palikta dykynė naujai apgyvendinta jau tik XV amžiaus II pusėje. Nemažą dabartinių gyventojų dalį sudaro vėliau atsikrausčiusiųjų iš Lietuvos palikuonys. Karinga ir kilni jotvingių dvasia atsispindi materialinės ir dvasinės kultūros formose ir pavidaluose. Jotvingiai – tai vakarinių baltų genčių grupė, kalbėjusi artima prūsams kalba, susidariusi I tūkst. pr. Kristų ir nuo mūsų eros pradžios maždaug tūkstantmetį dominavusi dabartinės Lietuvos, Rytų Lenkijos ir Vakarų Baltarusijos teritorijoje. Tai pagoniškos žemdirbių ir karių gentys. Žemdirbiai augino grūdines kultūras, soras, grikius, derančius ir smėlėtose žemėse. Veisė galvijus, ožkas, avis, kiaules, naminius paukščius, arklius, vertėsi medžiokle, žvejyba ir bitininkyste. Jotvingių kariai kovėsi pėsti ir raiti, apsiginklavę trumpakotėmis ietimis, geležiniais kirviais ir kalavijais, naudojo lankus su strėlėmis. Rengė staigius antpuolius į rusų, lenkų ir kryžiuočių žemes, gynėsi medinėse pilyse. Jotvingių vadai dažnai jėgas kovose vienydavo su lietuviais ir prūsais. Kariai buvo stiprūs, drąsūs ir narsūs, dažnai stodavę į kovą prieš daug didesnius būrius. Nebijoję pavojų ir mirties, pirmi nesitraukę iš mūšio lauko. Narsūs kariai tikėję, kad po mirties bus ilgus amžius šlovinami dainose.


Kultūros vertybės, įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą:
Archeologinės vietos: 1) Vainežerio senovės gynybinis įtvirtinimas, vadinamas Okopka, 2) Šlavantų piliakalnis su senovės gyvenviete, 3) Mėčiūnų senovės gyvenvietė, 4) Taikūnų kapinynas;
1 mitologinė vieta – kalnas, vadinamas Prancūzkalniu;
1 urbanistinė vietovė – Veisiejų miesto istorinė dalis;
Statiniai: 1) Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia, vadinama Dzūkijos katedra, 2) Veisiejų buvusio dvaro sodybos fragmentai, 3) Vainežerio buvusio dvaro sodybos fragmentai;
Dailės vertybės:1) kilnojamasis altorėlis su paveikslu ,,Šv. Antanas”, 2) paveikslas ,,Atsimainymas”, 3) Stacijos (14), 4) skulptūra ,,Jonas Nepomukas”, 5) paveikslas ,,Nukryžiuotasis”, 6) paveikslas ,,Čenstakavos Marija”, 7) paveikslas ,,Šv. Antanas”,8) vargonai, 9) varpas;
Laidojimo vietos: 1) Mėčiūnų kaimo senosios kapinės, 2) Vainežerio kaimo senosios kapinės, 3) Veisiejų miesto žydų senosios kapinės, 4) Barčių senkapis, 5) Čivonių senosios kapinės, vadinamos Duobele, 6) Dainaviškių senkapis, 7) Stankūnų senkapis, 8) Neliubonių kaimo senosios kapinės, 9) Paterių kaimo senosios kapinės, 10) Spartų kaimo senosios kapinės, 11) kompozitoriaus Juozo Neimonto kapas, 12) Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta, 13) Lietuvos partizanų Stasio Sorakos-Mindaugo ir Leono Ivoškos-Lapino kapas;
Žuvimo vieta – partizanų Antano Vailionio-Paparčio ir Albino Sakalausko-Audros žuvimo vieta Taikūnų kaime;
Inžinerinis statinys – Kapčiamiesčio – Leipalingio kelio atkarpos grindinys Jančiulių kaime ,,brukakelis".

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-04-20