header image

Kraštovaizdis

Veisiejų regioninis parkas įsikūręs raiškiai kalvotoje ir ežeringiausioje Pietų Lietuvos aukštumos dalyje. Tai vienas miškingiausių parkų Lietuvoje. Pietų Lietuvos paviršius, kuriame ir driekiasi Veisiejų regioninio parko teritorija, geologiniu ir gemorfologiniu požiūriu yra seniausias ir patyręs ilgiausią raidą šalyje. Jo amžius ir formavimasis daugiausia susijęs su keliais paskutiniais Europos šiaurinę dalį dengusiais ledynais, jų degradavimu, tirpsmo vandens ardančia veikla, taip pat vėlesniais - upėse, ežeruose, pelkėse, šlaituose, vėjo pustomuose plotuose - vykusiais procesais.

Pietinė Lietuvos dalis buvo apgyvendinta X tūkstantmetyje prieš Kristų. Patys pirmieji gyventojai Nemuno vidurupio baseine kūrėsi pasitraukus iš regiono paskutiniam ledynui, t. y. akmens amžiaus pabaigoje: vėlyvajame paleolite (35 tūkst. m. pr. m. e.), mezolite (epipaleolite) (11 tūkst. m. pr. m. e.) ir neolite (10 tūkst. pr. m. e.). Pagrindinį vaidmenį formuojant Veisiejų regioninio parko teritorijos išskirtinį reljefą atliko pakraštinių ledyninių darinių kaupimosi procesai.

Kraštovaizdžio įvairovę sudaro mažai sukultūrintų smėlingų lygumų ir sukultūrintų moreninių gūbrių kraštovaizdžio tipai. Pati aukščiausia vieta šiaurinėje parko dalyje, Spartų kaime, žemiausia – netoli Kapčiamiesčio esanti pietinė teritorijos dalis.

Visa Veisiejų regioninio parko teritorija nusėta ežerais, kurių didžiausi – Ančia, Šlavantas, Snaigynas, Vernijis. Ančios ežeras – didžiausias regioninio parko teritorijoje esantis ežeras, jis užima 490,8 ha plotą. Jo aplinkinis kraštovaizdis yra viena iš raiškiausių Veisiejų regioninio parko vertybių, reprezentuojančių Veisiejų regioninio parko išskirtinę vertę. Ežerą supa plati ledyninių upių suplauta lyguma dviejų–keturių metrų aukščio pyliminėmis kopomis. Ančios ežeras mažai paveiktas žmogaus ūkinės veiklos, todėl nepastebėtas ryškus užpelkėjimo procesas. Rytinėje ežero pakrantėje plyti sausi Ilgininkų miško pušynai, vakariniame krante - Gudiškės miškas, šiaurinėje dalyje esančiame pusiasalyje įsikūręs parko teritorijoje esantis vienintelis miestas – Veisiejai.

Šlavantų kraštas, išsiskiriantis kalvotu kraštovaizdžiu su giliai įsirėžusiu Šlavanto ežero dubakloniu, išsidėstęs šiaurinėje regioninio parko dalyje. Šlavanto ežeras – vingiuotas kaip upė, užimantis siaurą, pailgą, gilų daubėtą dubaklonį su stačiais šlaitais, jo vingiai įsirėžę ledyno suneštame kalvyne. Ypač saugotinas Šlavanto piliakalnio šlaitų skroblynas. Netoliese telkšo natūralūs, žemapelkių apjuosti užpelkėję ežerai, ir nusidriekia keli užpelkėję duburiai. Viename iš užpelkėjusių duburių telkšo seklus Liubelio ežerėlis, priskiriamas natūralių užpelkėjusių ežerų tipui. Kitas užpelkėjęs ežerėlis prisišliejęs prie Šlavanto ežero ir Šlavantėlio ežero rytinės pakrantės su maurabraginių dumblių juosta bei sausumos ruožu tarp šių ežerų – Liūnelio ežeras. Šiaurinė sausumos dalis užsodinta spygliuočiais medžiais, o toliau į pietus tęsiasi natūralių ar pusiau natūralių buveinių mozaika.

Link smėlingų ir nederlingų Kapčiamiesčio apylinkių nusidriekia Baltosios Ančios upė – ekstremali, srauni, vingiuota, ištekanti iš Ančios ežero Jezdo kaime. Pavasario metu vanduo pakyla iki vieno metro. Telkšo vienas šalia kito arba tarpusavyje upeliais, vandens kanalais sujungti ežeriukai, tai – Pastovys, Ragažius, Gudinis, Mekšrūtas, Dumblinis, Dumblelis, Ilgis, Veprynas, Vilkinys, Trikojis, Vilkaitis, Snaigynas, Naudoris, Skaistis. Ypač vaizdinga ir unikali vieta – Bertašiūnų dubaklonių sankirta, apsupta paslaptingai stūgsančių kalvelių.

Veisiejų kraštas – tai ramūs dzūkų pušynai, ledynmečio paliktų melsvų ežerokšnių virtinė, smulkūs upeliai, pelkės, smėlingos dirvos su banguojančiomis kalvomis, nuo kurių atsiveria gražiausi Veisiejų regioninio parko teritorijos išskirtinumą pabrėžiantys reginiai.

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-04-20