Augalija
Susiformavęs reljefas ir dirvos struktūra nulėmė išskirtinę augalijos rūšinę sudėtį. Žolių ir puskrūmių aukšte kartu su bruknėmis (Vaccinium vitis-idaea) auga resursinio augalo miltinės meškauogės (Arctostaphylos uva-ursi) sąžalynai. Bendrijoje pasitaiko apyrečių ar riboto paplitimo rūšių kaip šakotasis šiaudenis (Anthericum ramosum), didžioji kelerija (Koeleria grandis), baltažiedis vairenis (Arabidopsis thaliana), vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens), plikažiedis linlapis (Thesium ebracteatum). Kapčiamiesčio apylinkės miškuose didelius sąžalynus sudaro kalninė arnika (Arnica montana), kartais auganti ir drėgnesnėse mėlynšilio bendrijose. Ežerų (Ančios, Šlavanto) šlaituose šiose bendrijose kartu su lankščiaja šluotsmilge (Deschampsia flexuosa) ir tamsialapiu skiautalūpiu (Epipactis atrorubens ), pasitaiko miškinių plikaplaiskių (Neottianthe cucullata). Pušynuose, nesusivėrusiuose jaunuolynuose pasitaiko žalsvųjų naktižiedžių (Silene chlorantha). Ringėliškių miške, pušynų aikštelėse ir šlaituose auga kvapioji dirvuolė (Agrimonia procera ).
Gamtosauginiu požiūriu įdomiausios skroblynų bendrijos. Šalia paprastojo skroblo (Carpinus betulus) čia auga mažalapė liepa (Tilia cordata), pasitaiko paprastųjų ąžuolų (Quercus robur ). Trakas menkas, vešlioje žolių dangoje nuolat auga triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis), krūmokšninė žliūgė (Stellaria holostea), gauruotoji vaisgina (Ajuga genevensis), puošnioji našlaitė (Viola mirabilis). Ringėliškių miško retmėse auga geltonžiedis pelėžirnis (Lathyrus laevigatus) ir kvapioji dirvuolė (Agrimonia procera).
Pasitaiko stadijinių beržynų ir drebulynų bendrijų, augančių iškirstų skroblynų, ąžuolynų, pušynų augimvietėse. Užpelkėjusiose paežerėse pasitaiko juodalksnynų fragmentų.
Pelkės Veisiejų regioninio parko teritorijoje paplitusios paežerėse, upelių salpose, nedidelėse daubose. Vyrauja nedidelės (0,5 – 10 ha) žemapelkės. Tarpinio ir aukštapelkinio tipo bendrijos rastos tik prie Degimų balos, Ašarinėlio ir Liūnelio ežerų. Dauguma pelkių yra nusausinta ir jų vietoje įsėta pievų mišiniai.
Žemapelkėse vyrauja mezooligotrofinių paprastųjų viksvynų bendrijos. Paežerių liūne išplitusios svyruoklinio viksvyno, baltojo saidryno bendrijos. Gana didelius plotus užima viksvinio laibyno, viksvinio smilgyno bendrijos. Nedidelius plotus užima raistai viksvinio juodalksnyno ir aukštapelkiniai plynraisčiai.
Labai įdomios kalkingų žemapelkių Caricetalia davallianaeBr.-Bl.1949 eilės bendrijos, retos visoje Lietuvoje. Dauguma šių bendrijų charakteringų rūšių įrašyta į raudonąją knygą. Parko teritorijoje pasitaiko ganyklinio viksvyno bendrijų, paplitusių Snaigyno paežerėse, Liubelio ežeriuko pelkėse. Jose gausiai auga paprastoji tuklė (Pinguicula vulgaris), dvilapis purvuolis (Liparis loeselii), pievinis plauretis (Gymnadenia conopsea), baltijinė gegūnė (Dactylorhiza baltica), rusovo gegūnė (Dactylorhiza russowii ), dėmėtoji gegūnė (Dactylorhiza maculata). Snaigyno paežerėse pasitaiko saugotinų bendrijų, kurių edifikatorius yra margasis asiūklis( Equisetum variegatum). Tai vienintelė Lietuvoje žinoma augimvietė, kurioje margasis asiūklis auga natūraliame, nesuardytame biotope. Pažymėtina, kad šios žemapelkės yra puiki orchidinių rūšių saugykla, pasižymi ne tik rūšine įvairove, bet ir jų populiacijų gyvybingumu bei kiekybiniais parametrais.
Pievos ir ganyklos parke užima nedidelius plotus. Išplitusios neužpelkėjusiose paežerėse ir ežerų bei kalvų šlaituose. Šlaitų sauspievėse vyrauja liucernynai, gardūnytynai. Įdomesnės ribinio paplitimo, augančios karbonatinguose termofiliniuose paežerių šlaituose, plūkynų bendrijos.
Drėgnuose biotopuose auga melvenynų eilės bendrijos. Paežerėse vyrauja liekninio viksvameldyno, snaputinio vingiorykštyno bendrijos. Pasitaiko ir paupinės usnies bendrijų, plačiau paplitusių Pietų Lietuvoje. Visose minėtose bendrijose auga gegūnių rūšys: raudonoji gegūnė (Dactylorhiza incarnata), dėmėtoji gegūnė (Dactylorhiza maculata).
